26- erių metų ultra, trail bėgikė Monika Gotcaitytė pasakoja apie šį sportą ir savo patirtį su standartiniais bėgimo vidpadžiais, kuriuos įsigijo Pes Planus.
Monika jau ne pirmus metus atkakliai užsiima šia jai patinkančia sporto šaka ir kelis kartus per metus savo jėgas išbando ne tik Lietuvoje, tačiau ir įvairiose pasaulio šalyse vykstančiose varžybose.
„Bėgioju jau daugiau nei 15 metų.Bėgioti pradėjau, nes susidomėjau orientavimosi sportu, o kadangi ši sporto šaka man labai patiko, pamažu ėmiau ruoštis varžyboms. Bėgant laikui pradėjau dalyvauti vis įvairesnėse varžybose, kurios apėmė ne tik orientavimosi sportą, tačiau ir multisportą, bėgimą plentu ar bekele. Pastarąja bėgti patiko labiausiai, todėl pradėjau intensyviai domėtis apie tai ir kasdien vis daugiau ir ilgiau bėgti. Mano pirmosios ultra varžybos buvo be specialaus pasiruošimo, tačiau jas laimėjau. Tai suteikė pasitikėjimo savimi ir motyvacijos pabandyti dar daugiau, todėl pradėjau ruoštis ultra varžyboms kalnuose. Tokiose varžybose dalyvauju jau antrus metus. Praėjusiais metais dalyvavau Pasaulio trail čiampionate ir 24h pasaulio rogainingo čempionate ir tai buvo ilgiausias laikas kiek teko bėgti iki šiol. Šių metų vasario 24 d. dalyvavau ultra trail varžybose Gran Canarijoje „Transgancanaria“ advanced trasoje, kurioje bėgau 64 km su beveik 3 km vertikalaus kilimo. Varžybos – pasaulinio lygio, kadangi tai buvo vienas iš pasaulio trail taurės etapų. Visose distancijose dalyvavo apie 4000 dalyvių, stiprių ir profesionalių sportininkų, todėl atmosfera ir emocijos buvo neapsakomos.Didžiąją dalį trasos sudarė salos kalnai ir slėniai, tad trasa buvo fiziškai sunki ir didelis temperatūros pokytis reikalavo nemažos fizinės ištvermės“.
Pasak Monikos, bėgant ilgus atstumus pėda pavargsta, atsiranda diskomfortas, trukdantis mėgautis bėgimu, o juo labiau siekti geresnių rezultatų.
„Bėgant ilgesnes distancijas, ypač kietesne danga, pavyzdžiui, ledu ar akmenimis, po dviejų valandų bėgimo jausdavau įtampą pėdose, labiausiai ties skliautu. Taip pat, su kai kuriais bėgimo bateliais pėda prarasdavo stabilumą, net gi šiek tiek slidinėdavo į šonus. Dėl to atsirasdavo nuospaudų, o kartais ir rimtesnių nutrynimų ties priekine pėdos dalimi. Labiausiai šie faktoriai jausdavosi bėgant su mažai amortizacijos turinčiu varžybiniu bateliu“.
Kadangi ilgesnių bėgimų metu atsirasdavo šiokių tokių nusiskundimų susijusių su pėda, o varžybų trasa buvo pakankamai didelis iššūkis pėdoms ir keliams, Monika nusprendė išbandyti standartinius bėgimo vidpadžius.
„Trasą sudarė nemažai stačių įkalnių ir ilgų nuokalnių, kurios buvo nemenkas iššūkis ne tik širdžiai, bet ir pėdoms bei keliams. Kadangi pačios trasos danga buvo kietas akmenuotas gruntas, o mano varžybiniai bateliai struktūriškai pritaikyti varžyboms, yra išlengvinti, kietoki, o taip pat su jais esu prabėgusi jau ne vieną šimtą kilometrų, patys bateliai iš dalies yra praradę dalį amortizacinių savybių. Bėgant ilgus atstumus, maždaug antrą valandą jausdavau bendrą pėdų nuovargį pereinantį į maudimą.Bėgant tai lyg ir neturėdavo didelės įtakos, tačiau po bėgimo jausdavosi pėdos fascijos įtampa ir skausmas, atsirasdavo nuospaudų. Apie savo problemas pasikonsultavau su kolegomis iš Pes Planus ir jie suteikė galimybę išbandyti vidpadžius čia ir dabar ant bėgimo takelio. Turėjau progą prasibėgti su specialiais vidpadžiais, pritaikytais bėgimui ir palyginti pojūčius bėgant su vidpadžiais ir be jų. Neslėpsiu, pirmą kartą įsidėjus vidpadžius, palaikančius taisyklingą anatominę pėdos padėtį, iš pradžių jaučiausi kiek keistokai ir neįprastai, tačiau tuo pačiu ir patogiai. Maždaug dvi savaites prieš varžybas pradėjau bėgioti su šiais vidpadžiais po 1-2 val., siekdama išsiaiškinti ar pėda prisitaiko prie vidpadžio, ar neatsiranda nutrynimų, nuospaudų bei papildomo diskomforto, galinčio pakenkti varžybų metu. 
Jau pirmo bėgimo metu pajutau, kad pėda puikiai prisitaiko prie vidpadžio struktūros, neatsirado jokių nutrynimų, pėda judesio metu buvo statoma daug stabiliau nei be vidpadžio, taip pat nejutau nuolatinės pėdos įtampos ar nuovargio, kurį jausdavau bėgdama įprastai tik su bėgimo bateliais, todėl be jokių dvejonių nusprendžiau naudoti šiuos vidpadžius ir varžybų metu. Iš tikrųjų nepasigailėjau, kadangi nei pačių varžybų metu, nei po jų nejaučiau jokios padidintos pėdų apkrovos ar įprastinės pėdų įtampos. Tad iš savo patirties rekomenduoju visiems bėgimo entuziastams, kurie susiduria su kokiomis nors pėdų ar kelių problemomis bėgimo metu išbandyti šį paprasčiausią problemos sprendimo būdą – standartinius bėgimo vidpadžius. Garantuoju, pabandę, nebenorėsite bėgti be jų“.
